Vokietija yra socialinės rinkos ekonomikos šalis, t. y. valstybė garantuoja laisvą ekonominę veiklą, tačiau ir rūpinasi socialinio balanso kūrimu. Šios pokario laikotarpiu tuometinio ekonomikos ministro Ludvigo Erhardo populiarintos koncepcijos dėka Vokietijoje, net ir sunkios ekonominės padėties laikotarpiu, viešpatauja socialinė taika, pasireiškianti ypač retais streikais. Socialinė profsąjungų ir darbdavių partnerystė yra įtvirtinta institucionalizuotu konfliktų reguliavimu, t. y. kolektyvine darbo teise. Pagrindinis įstatymas garantuoja tarifų autonomiją, suteikiančią teisę darbdaviams ir profsąjungoms asmenine atsakomybe sureguliuoti darbo sąlygas tarifų sutartimis.

Vokietiją, kaip ir visas pramonines šalis, palietė pasaulinė bankų, ekonominė ir finansinė krizė, kurią sukėlė spekuliacijos JAV nekilnojamojo turto rinkoje ir smogė Vokietijai stipraus augimo etape. Kaip veiksmingą atsaką į sisteminę finansų ekonomikos krizę bei siekdama stabilizuoti padėtį finansų rinkose, Vokietijos Federalinė vyriausybė 2008–2009 m. žiemą, panašiai kaip ir kitos šalys (JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija), bankams parengė du milijardinius gelbėjimo paketus bei ekonomikai skyrė du didelius konjunktūrinius paketus.

Sėkmingos buvo valstybinės programos, skirtos transporto kelių rekonstrukcijai, mokyklų ir kitų visuomeninių pastatų modernizavimui, taip pat ir tarptautiniu mastu dedamos pastangos išlaikyti darbo vietas, nepaisant nepilno apkrovimo („Sutrumpintas darbas") bei išmoka įsigyjant naują lengvąjį automobilį, pridavus perdirbimui senąjį (iki 2009 m. rugsėjo mėn.). 2009 m. pabaigoje priimtas augimo skatinimo įstatymas suteikė ir kitų mokesčių lengvatų bei paskatų paklausai vidaus rinkoje.