Vokiečiams vokiškasis klausimas visada turėjo dvi puses: tai buvo teritorijos ir konstitucijos klausimas, tiksliau sakant, vienybės ir laisvės santykio klausimas. Pagrindinis klausimas buvo teritorinis: „didžiosios“ ar „mažosios“ Vokietijos pagrindu turėtų būti sukurta valstybė. Jeigu pavyktų, vietoj Šventosios Romos imperijos sukurti nacionalinę Vokietijos valstybę, ar turėtų į šią valstybę įeiti ir vokiškai kalbanti Austrija, o galbūt įmanoma būtų įsivaizduoti vokiškojo klausimo sprendimą be šių teritorijų? Konstitucinis klausimas iš esmės slypėjo valdžios padalijime tarp tautos ir sosto. Kas gi vieningoje Vokietijoje turėjo turėti lemiamą žodį: vokiečių tautos išrinkti atstovai ar kunigaikščiai, tiksliau sakant, galingiausias iš jų?

Pirmą kartą vienybės ir laisvės idėja iškilo išsilaisvinamųjų karų prieš Napoleoną metu. Nors Prancūzijos imperatorius buvo nugalėtas, svetimšalių viešpatavimo pabaiga vokiečiams neatnešė nei vieningos Vokietijos, nei laisvės Vokietijos Sąjungos, 1815 m. susikūrusios senosios imperijos vietoje, valstybėse. Tačiau ilgainiui jau nebuvo įmanoma numalšinti vienybės ir laisvės siekio. Šis siekis sustiprėjo XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai prancūzai 1830 m. per Liepos revoliuciją išsikovojo liberalią pilietinę monarchiją. Nors ir Vokietijoje senosioms jėgoms vėl pavyko pasiekti savo, liberalai ir demokratai nuo to laiko joms nedavė ramybės. 1848 m. kovo mėnesį, skatinama vasario mėnesio pavyzdžio Prancūzijoje, ir Vokietijoje prasidėjo revoliucija. Vienybė ir laisvė vėl tapo jėgų, atstovaujančių istorinę pažangą, reikalavimu. Tikslas sukurti nacionalinę ir tuo pačiu konstitucinę Vokietijos valstybę buvo kur kas ambicingesnis už tą, kurį sau 1789 m. kėlė prancūzų revoliucionieriai. Visgi šie siekė savo tikslų jau egzistuojančioje, nors dar ir ne modernioje nacionalinėje valstybėje, kuriai norėjo sukurti visiškai naują – pilietinį – pagrindą. Tie, kas siekė vokiečių tautai vienybės ir laisvės, pirmiausia turėjo išsiaiškinti, kas turėtų priklausyti Vokietijos valstybei. Tai, kad į Vokietijos nacionalinę valstybę turėtų įeiti ir vokiškai kalbanti Habsburgų monarchijos dalis, pirmajame laisvai išrinktame parlamente – Nacionaliniame Susirinkime Povilo bažnyčioje Frankfurte – iš pradžių buvo neginčytinas klausimas. Tik nuo 1848 m. rudens didžioji dalis deputatų suprato, kad ne jų galioje suskaldyti tą daugiatautę imperiją prie Dunojaus. Kadangi nebuvo įmanoma sukurti didžiosios Vokietijos nacionalinės valstybės su Austrijos teritorijomis, beliko tik galimybė suformuoti mažąją nacionalinę Vokietijos valstybę be Austrijos. Tokioje situacijoje tai reiškė, kad bus sukurta imperija, vadovaujama Prūsų imperatoriaus palikuonio.

Vokietijos valstybė, kurios valdovu Frankfurto Nacionalinio Susirinkimo valia turėjo tapti Frydrichas Vilhelmas IV, Prūsijos karalius, būtų buvusi laisva konstitucinė valstybė su stipriu, vyriausybę kontroliuojančiu parlamentu. Prūsijos karalius, tapdamas Vokietijos imperatoriumi, būtų turėjęs atsisakyti savo dieviškojo išrinkimo ir suvokti save kaip suverenios tautos valios vykdytoją. Šį įžūlų reikalavimą Hohencolernų dinastijos monarchas galutinai atmetė 1849 m. balandžio 28 d. Tuo žlugo ir revoliucija: ji vokiečiams neatnešė nei vienybės, nei laisvės. Pilietininkams liberalams beliko tik politinio pralaimėjimo kartėlis. Žvelgiant atgal atrodė, kad jie „puikiais metais“ vijosi daug iliuzijų, tačiau buvo pamokyti valdžios realybės.

Po 1848 m. revoliucijos posakis „reali politika“ iškilo iki politinio termino lygio. Tarptautiniu lygmeniu šis terminas pradėtas vartoti nuo liberalaus publicisto Liudviko Augusto fon Rochau veikalo, išleisto 1853 m. pavadinimu „Valstybinėms Vokietijos sąlygoms pritaikyti realios politikos pagrindai“ pasirodymo. Pasak jo, Povilo bažnyčia jau praktikavo „realią politiką“, kai ji ignoravo kitų tautų – lenkų prūsiškojoje Poznanės hercogystėje, danų Šiaurės Šlėzvige bei italų Tirolyje – apsisprendimo teisę ir nusprendė nubrėžti būsimosios Vokietijos imperijos sienas iki ten, kur reikėjo tariamam nacionaliniam Vokietijos interesui. Tuomet vienybei pirmą kartą buvo suteikta svarbesnė reikšmė negu laisvei. Kitų tautų laisvė turėjo suteikti pirmenybę Vokietijos vienybės tikslui.