Tik 1918 m. spalio mėnesį, kai buvo neabejojama kariniu Vokietijos pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare, buvo priimtas lemiamas konstitucijos pakeitimas, įtvirtinęs reichskanclerio priklausomybę nuo Reichstago pasitikėjimo juo. Parlamentarizacija turėjo palenkti pergalingas Vakarų demokratijas link švelnesnių taikos sąlygų ir užbėgti už akių revoliucijai iš apačios. Nė vienas tikslas nebuvo pasiektas, tačiau nuo to laiko demokratijos priešininkams tapo lengva parlamentinę sistemą kritikuoti kaip „vakarietišką“ ir „nevokišką“.

Revoliucija iš apačios kilo 1918 m. lapkričio mėnesį, kadangi Spalio reforma liko „tik popieriuje“: didžioji kariuomenės dalis nebuvo pasirengusi paklusti politinei imperijos valdžiai, atskaitingai parlamentui. Tačiau 1918–1919 m. revoliucijos Vokietijoje negalima priskirti prie didžiųjų ar klasikinių pasaulinės istorijos revoliucijų: Vokietija 1918 m. buvo jau per „moderni“ tokiam radikaliam politiniam ir visuomeniniam perversmui, koks įvyko Prancūzijos revoliucijos 1789 m. ar Spalio revoliucijos 1917 m. Rusijoje metu. Šalyje, kurioje jau pusę šimtmečio nacionaliniu pagrindu galiojo visuotinė ir lygi rinkimų teisė vyrams, galėjo reikėti ne revoliucinės auklėjamosios diktatūros institucijos, o tik daugiau demokratijos. Konkrečiau tai reiškė rinkimų teisės moterims įvedimą, rinkimų teisės atskirose imperijos valstybėse, apskrityse ir rajonuose demokratizavimą bei vyriausybių atskaitomybės prieš parlamentą principo įgyvendinimą.