Tęstinumas tarp kaizerinės imperijos ir Veimaro Respublikos, kuri susikūrė po monarchijos žlugimo 1918 m. lapkričio mėnesį ir rinkimų į Vokietijos Konstitucinį Nacionalinį Susirinkimą 1919 m. sausį, buvo iš tiesų svarbus. Pakitusia forma toliau gyvavo netgi monarcho institucija: tautos renkamas imperijos prezidentas turėjo tokių didelių įgaliojimų, kad amžininkai kalbėjo apie „imperatoriaus pakaitą“ ar „atsarginį imperatorių“.

Moraline prasme taip pat nebuvo atotrūkio nuo kaizerinės imperijos. Taip pat nebuvo rimtai apmąstoma ir tai, kas kaltas dėl kilusio karo, nors (arba galbūt todėl, kad) Vokietijos dokumentai aiškiai bylojo: imperijos valžia po Austrijos- Vengrijos sosto paveldėtojo nužudymo 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve sąmoningai paaštrino tarptautinę krizę ir tokiu būdu tapo atsakinga už Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Neįvykus diskusijai apie tai, kas kaltas dėl kilusio karo, buvo sukurta legenda apie Vokietijos nekaltumą dėl karo. Drauge su legenda apie durklo dūrį į nugarą (pagal kurią Vokietija karą pralaimėjo dėl išdavystės tėvynėje, t. y. dėl 1918 m. Lapkričio revoliucijos), ji prisidėjo prie pirmosios Vokietijos demokratijos teisėtumo pakirtimo.

Versalio taikos sutartis, kurią Vokietija buvo priversta pasirašyti 1919 m. birželio 28 d., daugumos vokiečių buvo suvokiama kaip didžiulė neteisybė. Neteisybė slypėjo tame, kad Vokietija buvo priversta atiduoti dalį teritorijų (visų pirma naujai susikūrusiai Lenkijai), materialinėje reparacijų naštoje, kolonijų praradime ir kariniuose apribojimuose, kurie visi drauge buvo paaiškinami Vokietijos imperijos ir jos sąjungininkų atsakomybe už karą. Kaip neteisybė buvo vertinama ir tai, kad Austrijai buvo uždrausta susivienyti su Vokietija. Po to, kai drauge su Habsburgų monarchijos žlugimu pasitraukė ir pagrindinė kliūtis „didžiosios“ Vokietijos sprendimo įgyvendinimui, revoliucinės vyriausybės Vienoje ir Berlyne pritarė neatidėliotinam abiejų vokiškai kalbančių respublikų susivienijimui. Jos galėjo pasikliauti šio reikalavimo populiarumu abiejose šalyse.

Versalio ir Sen Žermeno taikos sutartyse įtvirtinti draudimai neįstengė sukliudyti naujam didžiosios Vokietijos idėjos sustiprėjimui. Šis stiprėjimas siejosi su senosios imperijos idėjos renesansu. Būtent dėl to, kad Vokietija patyrė karinį pralaimėjimą ir kentėjo dėl jo pasekmių, ji tapo imli vilionėms, kylančioms iš šviesiosios praeities. Šventoji Romos imperija, gyvavusi viduramžiais, buvo ne nacionalinė valstybė, o tarpnacionalinis darinys, su pasaulinėmis pretenzijomis. Šiuo palikimu po 1918 m. rėmėsi pirmiausia dešiniosios politinės jėgos, kurios Vokietijai priskyrė naują misiją: ji turėjo veikti Europoje kaip valstybė tvarkdarė kovoje prieš vakarų demokratiją ir rytų bolševizmą.

Kaip parlamentinė demokratija Veimaro demokratija gyvavo tik vienuolika metų. 1930 m. kovo pabaigoje dėl nesutarimų draudimo nuo nedarbo sistemos pertvarkymo klausimais žlugo paskutinioji, socialdemokrato Hermano Miulerio vadovaujama, daugumos vyriausybė. Ligtolinės Didžiosios koalicijos vietą užėmė pilietinis mažumos kabinetas, vadovaujamas katalikiškos Centro partijos politiko Heinricho Briuningo ir nuo 1930 m. vasaros valdęs imperijos prezidento, senojo generolo feldmaršalo Paulo fon Hindenburgo ypatingų potvarkių pagalba. Kai po Reichstago rinkimų 1930 m. rugsėjo 14 d. Adolfo Hitlerio nacionalsocialistai (NSDAP) tapo antra pagal stiprumą partija, socialdemokratai (SPD), vis dar stipriausia partija, pakeitė savo poziciją ir pradėjo toleruoti Briuningo kabinetą. Tokiu būdu turėjo būti užkirstas tolimesnis imperijos postūmis į dešinę ir išsaugota demokratija didžiausioje imperijos valstybėje Prūsijoje, kur SPD valdė drauge su katalikiška Briuningo Centro partija ir pilietininkais demokratais.

Nuo perėjimo prie valdymo ypatingais prezidento potvarkiais Reichstago, kaip įstatymus leidžiančio organo, įtaka tapo mažesnė nei konstitucinėje monarchijoje Vokietijos imperijos laikais. Deparlamentarizacija didžiąja dalimi reiškė rinkėjų pašalinimą iš politinių procesų. Tai skatino antiparlamentines jėgas tiek kairėje tiek dešinėje. Daugiausia naudos iš to gavo nacionalsocialistai. Nuo to laiko, kai socialdemokratai pradėjo remti Briuningą, Hitleriui savo judėjimą pavyko pristatyti kaip vienintelę tautinę alternatyvą visoms marksizmo formoms, tiek bolševikinėms, tiek reformistinėms. Dabar jis galėjo apeliuoti tiek į plačiai paplitusį nepasitenkinimą parlamentine demokratija, kuri beje tuo metu jau tikrai buvo žlugusi, tiek į nuo Bismarko laikų garantuojamą tautos dalyvavimą politiniame gyvenime (bendros lygios rinkimų teisės pavidalu), kuris trijų prezidentinių vyriausybių – Briuningo, Papeno ir Šleicherio – valdymo metais ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prarado savo politinę galią. Taigi, Hitleris daugiausia naudos gavo iš nevienalaikės Vokietijos demokratizacijos: ankstyvo demokratinės rinkimų teisės įvedimo ir vėlyvos valdymo sistemos parlamentarizacijos.