Hitleris į valdžą atėjo ne dėl didžios rinkimų pergalės. Jis nebūtų tapęs reichskancleriu, jei 1933 m. sausį nebūtų vadovavęs stipriausiai partijai. Paskutiniuose Veimaro Respublikos Reichstago rinkimuose 1932 m. lapkričio 6 d. nacionalsocialistai, palyginus su 1932 m. liepos 31 d. rinkimais, prarado du milijonus rinkėjų balsų, komunistai tuo metu iškovojo 600000 papildomų balsų ir magišką vietų Reichstage skaičių – 100 mandatų. Komunistų (KPD) pergalė pasėjo pilietinio karo baimę. Būtent ši baimė tapo galingiausia Hitlerio sąjungininke, visų pirma konservatyvaus valdančiojo elito gretose. Jų užtarimo dėka imperijos prezidentas Hindenburgas 1933 m. sausio 30 d. Hitlerį paskyrė reichskancleriu vadovauti konservatyviam kabinetui.

Tam, kad dvylika metų būtų galima įsitvirtinti Trečiojo Reicho valdžioje, neužtenka teroro prieš kitaminčius. Hitleris iškovojo didžiosios darbininkijos dalies paramą, nes jam, daugiausia ginklavimosi konjunktūros dėka, per keletą metų pavyko sumažinti masinę bedarbystę. Šią paramą jis išlaikė ir Antrojo pasaulinio karo metu, nes negailestingo užimtų teritorijų darbo jėgos ir atsargų išnaudojimo dėka galėjo apsaugoti vokiečių mases nuo socialinių sunkumų, su kuriais buvo susidurta Pirmojo pasaulinio karo laikais. Didieji prieškario pasiekimai užsienio politikoje, visų pirma demilitarizuotos Reino žemės okupacija 1936 m. kovo mėnesį ir Austrijos prijungimas 1938 m. kovo mėnesį, Hitlerio populiarumą visuose visuomenės sluoksniuose iškėlė į rekordines aukštumas. Mitas apie imperiją ir istorinę jos misiją, kuriuo Hitleris meistriškai sugebėjo pasinaudoti, ypatingai buvo veiksmingas tarp išsilavinusių vokiečių. Charizmatiškajam fiureriui reikėjo jų pagalbos, jeigu jis ilgam laikui norėjo įtvirtinti Vokietiją stipriausios Europos jėgos pozicijoje; o jiems reikėjo jo, nes atrodė niekas kitas negali įgyvendinti svajonės apie „didžiąją“ Vokietijos imperiją.

Hitleris savo priešrinkiminėse kovose ketvirtojo dešimtmečio pradžioje neneigė savo priešiškumo žydams, tačiau ir nepabrėžė jo. Su tokiais šūkiais jis ir nebūtų laimėjęs daug balsų darbininkijos gretose, kurios palankumo ir buvo siekiama. Išsilavinusiuose ir pasiturinčiuose sluoksniuose, tarp smulkiųjų verslininkų ir ūkininkų neigiamas nusistatymas prieš žydus buvo plačiai paplitęs, tačiau „triukšmingas antisemitizmas“ vis dėlto buvo nepriimtinas. Teisių iš Vokietijos žydų atėmimui Niurnbergo rasių įstatymais 1935 m. lapkričio mėnesį niekas neprieštaravo, nes juos priimant buvo paisoma įstatyminės tvarkos. Smurtiniai vadinamosios „reicho krištolinės nakties“ pogromai 1938 m. lapkričio 9 d. nebuvo populiarūs, tačiau žydų turto perdavimas arijams, prievartinis ir ligšiol tebeturintis poveikį turto padalijimas – priešingai. Apie holokaustą, sistemingą Europos žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais, sužinota daugiau, nei to būtų norėjęs režimas. Tačiau žinojimui reikia ir noro žinoti, ko būtent trūko Trečiojo Reicho Vokietijoje, kalbant apie žydų likimą.

Hitlerio didžiosios Vokietijos Reicho žlugimas 1945 m. gegužės mėnesį Vokietijos istorijoje paliko daug gilesnę žymę nei kaizerinės imperijos žlugimas 1918 m. lapkritį. Po Pirmojo pasaulinio karo pati imperija išliko. Po besąlyginės kapituliacijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje valdžia, o taip pat ir sprendimas dėl Vokietijos ateities atiteko keturioms okupacinėms jėgoms: Jungtinėms Valstijoms, Tarybų Sąjungai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. 1945-siais politinė ir karinė vadovybė, priešingai nei 1918 m., neteko valdžios ir dar gyvi esantys jos atstovai stojo prieš teismą, Tarptautinį karo tribunolą Niurnberge (Niurnbergo procesas). Riterių dvarų savininkai į Rytus nuo Elbės, kurie daugiau nei bet kuris kitas valdžios elitas prisidėjo prie Veimaro Respublikos sugriovimo ir valdžios perdavimo Hitleriui, neteko viso savo turto: iš vienos pusės dėl rytinių teritorijų anapus Oderio ir Giorlico Neisės upių atskyrimo ir jų atidavimo Lenkijos (o Šiaurinių Rytprūsių atveju – sovietinei) administracijai, iš kitos pusės dėl „žemės reformos“ sovietinėje okupacijos zonoje.

Legendos apie nekaltumą dėl karo pradžios ir apie durklo dūrį į nugarą po 1945 m., priešingai nei po 1918 m., nebesulaukė pasekėjų. Buvo per daug akivaizdu, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė nacionalsocialistinė Vokietija, kurią sustabdyti sugebėjo tik pranašesnė sąjungininkų galia iš išorės. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu Vokietijos propaganda demokratines Vakarų jėgas vaizdavo kaip imperialistines plutokratijas, o savąją tvarką – kaip aukščiausio socialinio teisingumo išraišką. Po 1945 m. atsinaujinantys išpuoliai prieš Vakarų demokratines valstybes būtų buvusi beprotybė. Kaina, kuri buvo sumokėta už Vakarų politinių idėjų niekinimą, buvo per aukšta, kad sugrįžimas prie praeities šūkių atneštų sėkmę.