Antrą gyvenimo demokratijoje šansą po 1945 m. gavo tik vakarinė Vokietijos dalis. Laisvuose rinkimuose išrinktų federacinių žemių parlamentų antstovai iš amerikiečių, britų ir prancūzų valdomų okupacinių zonų 1948–1949 m. Parlamentinėje Taryboje Bonoje parengė Konstituciją, kurioje buvo padarytos sistemingos išvados iš 1919 m. Imperijos konstitucijos sudarymo klaidų ir Veimaro Respublikos žlugimo. Tai buvo Pagrindinis Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymas. Antroji Vokietijos demokratija turėjo tapti veikiančia parlamentine demokratija su stipriu Federaliniu kancleriu, kurį galima nuversti tik „konstruktyviu balsavimu dėl nepasitikėjimo“, t. y. išrinkus jo įpėdinį, ir su Federaliniu prezidentu, turinčiu menkus įgaliojimus. Skirtingai nei Veimare, nebuvo numatyta konkuruojanti įstatymų leidyba su tautos pagalba. Pagrindinis įstatymas apdairiai paskelbė kovą atviroms antidemokratinėms jėgoms, kurioms gresia pagrindinių teisių netekimas ir antikonstitucinių partijų uždraudimas Federalinio Konstitucinio teismo sprendimu. Valstybingumo pagrindai buvo įtvirtinti taip, kad jų negalėtų pakeisti netgi daugumos valia, galinti keisti Konstituciją. Taigi, „legalus“ demokratijos nuvertimas, kaip tai įvyko 1933 m., tapo neįmanomas.

Tuo metu, kai Vakarų Vokietija bandė įsisavinti „antitotalitarinę“ pamoką iš netolimos savo šalies praeities, Rytų Vokietija (sovietinė okupacinė zona, o vėliau VDR) turėjo tenkintis antifašistinėmis išvadomis. Šios turėjo padėti įteisinti partinę marksistinio-leninistinio pavyzdžio diktatūrą. Atotrūkis nuo nacionalsocialistinio valdymo pagrindų turėjo įvykti visų pirma klasių politikos keliu, nusavinant stambiųjų žemvaldžių ir pramonininkų turtą. Buvę nacionalsocializmo „pakeleiviai“ galėjo pasirodyti iš gerosios pusės „kuriant socializmą“. Ir VDR pasibaigus denacifikacijai aukštuose postuose įsikūrė ankstesni „partiniai NSDAP draugai“. Visgi jų buvo mažiau ir jų atvejai ne tokie sensacingi kaip Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Vargu, ar žvelgiant į Vokietijos praeitį būtų galima kalbėti apie Federacinės Respublikos sėkmės istoriją, jei ne ekonomikos stebuklas, vykęs šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose – ilgiausias XX amžiaus ekonomikos klestėjimo laikotarpis. Aukšta konjunktūra garantavo pirmojo federalinio ūkio ministro Liudviko Erhardo realizuotos socialinės rinkos ekonomikos sėkmę, o tuo pačiu pripažinimą. Jos dėka sparčiai buvo integruoti beveik 8 mln. tremtinių iš ankstesnių rytinių Vokietijos imperijos teritorijų, Sudetų krašto ir kitų Vidurio Rytų ir Pietų Europos dalių. Ji suvaidino lemiamą vaidmenį, gludinant klasių ir tikėjimų priešiškumus, ribojant radikalių partijų patrauklumą ir didžiosioms demokratinėms partijoms, pirmiausia Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) ir Krikščionių socialinei sąjungai (CSU), o taip pat ir Socialdemokratų partijai (SPD), tampant didelėmis liaudies partijomis. Tiesa, buvo ir kita klestėjimo medalio pusė – politinė ir moralinė – daugeliui Federacinės Respublikos piliečių suteikusi galimybę, neužduoti sau įkyraus klausimo apie kiekvieno jų vaidmenį 1933-1945 m. ir neleisti kitiems užduoti tokių klausimų. Filosofas Hermanas Liubė tokį požiūrį į netolimą praeitį pavadino „komunikatyviu nutylėjimu“ ir įvertino jį kaip būtinybę Vakarų Vokietijos demokratijos stabilizavimui.

Veimaro Respublikoje dešinieji buvo nacionalistai, o kairieji – internacionalistai. Federacinėje Respublikoje viskas buvo kitaip: vidurio dešinės politinės jėgos, vadovaujamos pirmojo Federalinio kanclerio Konrado Adenauerio, pasisakė už ryšius su Vakarų valstybėmis ir supranacionalinę Vakarų Europos integraciją; nuosaikioji kairė, socialdemokratai, vadovaujami savo pirmojo pokario pirmininko Kurto Šumacherio ir jo įpėdinio Ericho Olenhauerio, pabrėžė savo nacionalinį profilį, Vokietijos suvienijimo siekiui teikdami pirmenybę prieš integraciją į Vakarus. SPD tik 1960 m. prisijungė prie Vakarų sutarčių, kurios jau 1955 m. suteikė Federacinei Respublikai galimybę įstoti į NATO. Socialdemokratai privalėjo žengti šį žingsnį, jei jie norėjo perimti vyriausybinę atsakomybę Vakarų Vokietijoje. Tik Vakarų sutarčių pagrindu socialdemokratai 1966 m. kaip jaunesnysis partneris galėjo prisijungti prie Didžiosios koalicijos vyriausybės ir po trejų metų, vadovaujant pirmajam socialdemokratų Federaliniam kancleriui Viliui Brandtui, pradėti į Rytus nukreiptą politiką, kuri Federacinei Respublikai leido pačiai prisidėti prie įtampos tarp Vakarų ir Rytų sumažinimo, santykius su Lenkija pradėti kurti ant naujo pagrindo, pripažįstant Oderio-Neisės sieną (nors šis pripažinimas de jure nebuvo besąlyginis) ir pradėti sutartimis reguliuojamus santykius su VDR. Taip pat ir 1971 m. pasirašytas Keturių Jėgų Susitarimas dėl Berlyno, iš tiesų liečiantis tik Vakarų Berlyną ir jo santykius su Federacine Respublika, būtų buvęs neįmanomas be tvirtos didesniosios iš abiejų Vokietijos valstybių integracijos į Vakarus.

Rytų sutartys (1970–1973 m.), kurias pasirašė socialliberali Brandto-Šėlio vyriausybė visų pirma buvo atsakas į Vokietijos padalijimo įtvirtinimą, 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastačius Berlyno sieną. Po to, kai šalies suvienijimo idėja dar labiau nutolo, Federacinė Respublika turėjo pasistengti, kad padalijimo pasekmės taptų kuo pakenčiamesnės ir tuo pačiu užtikrinti tautos susitelkimą. Vokietijos vienybės atstatymas išliko oficialiu valstybiniu Vokietijos Federacinės Respublikos tikslu. Tačiau viltis, kad kada nors vėl bus sukurta vieninga nacionalinė Vokietijos valstybė, po Rytų sutarčių pasirašymo mažėjo – jauni Vakarų Vokietijos gyventojai tuo dar mažiau tikėjo nei vyresni.

Tačiau devintajame dešimtmetyje pokario tvarka pamažu pradėjo svyruoti. Rytų bloko krizė prasidėjo 1980 m. Lenkijoje įkūrus nepriklausomą profsąjungą „Solidarnosc“, dėl to 1981 m. pabaigoje buvo paskelbta karinė padėtis. Po trijų su puse metų, 1985 m. kovą, Sovietų Sąjungoje į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Naujasis Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius 1987 m. sausį ištarė tiesiog revoliucinį posakį: „Mums reikia demokratijos kaip oro, kad galėtume kvėpuoti.“ Šis pareiškimas įkvėpė žmogaus teisių gynėjus Lenkijoje ir Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir VDR. 1989 m. rudenį protestų spaudimas rytinėje Vokietijos valstybėje tapo toks stiprus, kad komunistinį režimą būtų galėjusi išgelbėti nebent karinė Sovietų Sąjungos intervencija. Tačiau Gorbačiovas tam nebuvo pasiruošęs. Todėl partinė valdžia Rytų Berlyne buvo priversta kapituliuoti preš taikią revoliuciją VDR: 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena – nelaisvės simbolis, toks pat simbolis prieš du šimtmečius (1789 m.) buvo Paryžiaus Bastilija.