Nuo sienos griuvimo 1989 m. prabėgo dar vienuolika mėnesių iki Vokietijos suvienijimo. Tai įvyko abiejų Vokietijos valstybių gyventojų valia. Pirmuose ir paskutiniuose laisvuose rinkimuose į VDR Liaudies rūmus 1990 m. kovo 18 d. dauguma Rytų Vokietijos piliečių balsavo už partijas, reikalaujančias kuo greitesnio VDR prisijungimo prie Federacinės Respublikos. 1990 m. vasarą abi vokiškos valstybės sutartimis susiderėjo dėl suvienijimo, kaip prieš tai ir dėl dviejų Vokietijos valstybių pinigų sąjungos. Federacinė Respublika ir VDR paraleliai šiems susitarimams sudarė „Du plius keturi sutartį“ su keturiomis už Berlyną ir Vokietiją kaip visumą atsakingomis jėgomis, t. y. Jungtinėmis Valstijomis, Sovietų Sąjunga, Didžiąja Britanija ir Prancūzija, dėl Vokietijos suvienijimo užsienio ir saugumo politikos sąlygų.

Vokiškasis klausimas 1990 m. buvo išspręstas seno reikalavimo „vienybė laisvėje“ prasme. Jis galėjo būti išspręstas tik santarvėje su visomis kaimyninėmis valstybėmis, tai reiškia, kad tik drauge su kitos šimtmečio problemos – lenkiškojo klausimo – sprendimu. Galutinis tarptautine teise įpareigojantis vakarinės Lenkijos sienos palei Oderio ir Neisės upes pripažinimas buvo būtina Vokietijos suvienijimo pagal 1945 m. sienas sąlyga.

Suvienyta Vokietija suvokia save ne kaip „postnacionalinę demokratinę valstybę tarp nacionalinių valstybių“ (taip 1976 m. politologas Karlas Dytrichas Bracheris pavadino „senąją“ Federacinę Respubliką), o kaip postklasikinę demokratinę nacionalinę valstybę tarp kitų tokių kaip ir ji, tvirtai inegruotą į supranacionalinį Europos Sąjungos (ES) valstybių susivienijimą, kuriame tam tikri nacionalinio suvereniteto elementai įgyvendinami drauge su kitomis valstybėmis narėmis. Antrąją nacionalinę Vokietijos valstybę nuo pirmosios daug kas skiria – būtent tai, kas Bismarko imperiją pavertė karine-absoliutine valstybe. Tačiau tarp šių dviejų nacionalinių valstybių yra ir tęstinumas. Kaip teisinė ir konstitucinė valstybė, kaip federacinė ir socialinė valstybė, naujai suvienyta Vokietija tęsia tradicijas, siekiančias tolimą XIX amžių. Tą patį galima pasakyti ir apie visuotinę lygią rinkimų teisę ir parlamentinę kultūrą, kuri išsivystė jau kaizerinės imperijos Reichstage. Negalima nepastebėti ir erdvės tęstinumo: „Du plius keturi sutartis“, tarptautine teise pagrįstas suvienytos Vokietijos įkūrimo dokumentas, dar kartą įtvirtino mažosios Vokietijos sprendimą – atskirą Vokietijos ir Austrijos valstybingumą.

Vokiškasis klausimas nuo 1990 m. jau išspręstas, tačiau Europos klausimas vis dar atviras. Po 2004 m. ir 2007 m. plėtros ES priklauso dar dvylika valstybių, iš kurių dešimt iki 1989–1991 m. epochos lūžio buvo valdomos komunistinio režimo. Visos šios šalys priklauso seniesiems Vakarams: joms būdingos daugeliu atvejų bendros teisės tradicijos, ankstyvas bažnytinės ir pasaulietinės bei kunigaikščių ir luomų valdžios atskyrimas, tačiau taip pat ir religinių ir nacionalinių priešybių bei rasinės neapykantos tragiškų pasekmių patirtis. Atskirtų Europos dalių suartėjimui reikalingas laikas. Jos suartės tik tuomet, jei europinis suvienijimas bus gilinamas žingsnis po žingsnio drauge su Sąjungos plėtra. Gilėjimo procesui reikia daugiau nei tik institucinių reformų. Šis procesas reikalauja bendro apmąstymo apie Europos istoriją ir išvadas apie ją. Išvada, pranokstanti visas kitas, yra suvokimas, kad vakarietiškos vertybės, visų pirma neatimamos žmogaus teisės, yra privalomos visiems. Tai yra vertybės, kurias drauge sukūrė Europa ir Amerika, kurių jos laikosi ir pagal kurias jos bet kuriuo metu gali būti vertinamos.