Atsisveikinimas su vokiškuoju klausimu – ilgas kelias į Vakarus
Heinrichas Augustas Vinkleris
184 metus buvo bandoma rasti atsakymą į vokiškąjį klausimą. Šis klausimas iškilo 1806 m. rugpjūčio 6 d., kai paskutinis Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos imperatorius Pranciškus II, nusileido Napoleono ultimatumui, atsisakė imperijos karūnos, nuo prievolių atleido imperijos luomus ir taip išardė „senąją imperiją“. Vokiškasis klausimas buvo išspręstas 1990 m. spalio 3 d., kai Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), pritariant buvusioms keturioms okupacinėms jėgoms, prisijungė prie Vokietijos Federacinės Respublikos. Istorinę Vokietijos suvienijimo reikšmę iškilmingo akto Berlyno filharmonijoje metu vienu sakiniu apibrėžė Federalinis prezidentas Richardas fon Veicekeris. Jo sakinys „Atėjo diena, kai pirmą kartą istorijoje visa Vokietija užėmė tvirtą vietą Vakarų demokratinių valstybių tarpe.“ nusipelnė būti įrašytas į istorijos knygas.
Atsakymo į vokiškąjį klausimą buvo ieškoma nuolat nuo 1806 iki 1990 m. Kaizerinės imperijos laikais nuo 1871 iki 1918 m. niekam net nebūtų atėjusi į galvą mintis kalbėti apie neatsakytą vokiškąjį klausimą. Nenuginčijama, kad vokiškasis klausimas vėl iškilo 1945 m. gegužės 8 ir 9 dienomis, kai Vokietijos Reichas besąlygiškai kapituliavo prieš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojus. Vokietijos padalijimas į dvi valstybes buvo laikinas atsakymas į vokiškąjį klausimą. Galutinis atsakymas buvo abiejų valstybių suvienijimas pagal tarptautinės teisės pripažintas 1945 m. sienas. Nuo 1990 m. spalio 3 d. tvirtai nustatyta, kur yra Vokietija, kas jai priklauso ir kas ne.