Prieš pat prasidedant naujam tūkstantmečiui Tomo Tykverio „Bėk, Lola, bėk“ (1998 m.) lyg fejerverkas pažadino Vokietijos kino pasaulį iš žiemos miego. Drąsiai eksperimentuojanti komedija apie raudonplaukę Lolą, likimą, meilę ir atsitiktinumą pagavo vėlyvojo dešimtojo dešimtmečio gyvenimo dvasią. Nutrūktgalviškas Lolos bėgimas prieš laiką skersai ir išilgai Berlyno visame pasaulyje buvo priimtas kaip nuolatinio epochos judėjimo metafora. Režisieriui Tomui Tykveriui su šiuo filmu pavyko įžengti į tarptautinę areną. Vokietijos kino pasaulyje prasidėjo pakilimo tarpsnis. Pirmą kartą po taip vadinamos „autorių kino“ bei Rainerio Vernerio Fasbinderio († 1982 m.) eros užsienis vėl susidomėjęs žvelgia į Vokietijos kiną, sulaukusį tarptautinių apdovanojimų. 2003 m. Karoline Link apdovanojama „Oskaru” už „Niekur Afrikoje“, 2007 m. šis geidžiamas trofėjus atitenka Florianui Henkeliui fon Donersmarkui už pirmąjį jo filmą „Kitų gyvenimas“, tais pačiais metais Kanų kino festivalio premija už geriausią scenarijų ir specialioji premija įteikiama Fatih Akin už filmą „Kitoje pusėje“.

Jeigu naujojo tūkstantmečio pradžioje Vokietijos kinui sėkmę netikėtai atnešdavo komedijos (2004 m. Hanso Veingartnerio komedija „Seni geri laikai praėjo“), tai pirmojo dešimtmečio pabaigoje centrinę poziciją užima „rimtasis“ žanras. Tačiau temos išliko tos pačios: 2003 m. tragikomedija „Viso gero, Leninai!“, pasakojanti ir apie socializmo žlugimą, sėkmingai buvo rodoma daugiau nei 70 šalių, o Donersmarko „Kitų gyvenimas“ (2007 m.) pasakoja apie gyvenimą ir kančią valstybės saugumo šnipų sekamoje VDR.

Fatih Akin, turkų kilmės režisierius iš Hamburgo, su kvapą gniaužiančia jėga vėl pasakoja apie gyvenimą Vokietijoje. Savo dramoje „Galva į sieną“ (2004 m.), kuri pelnė taip pat ir Berlinale „Auksinį Lokį“, su žiauriu preciziškumu, bet be sentimentų jis ekrane parodo dviejų Vokietijos turkų meilės istoriją ir dviejų kultūrų trintį. 2007 m. Akin savo dramoje „Kitoje pusėje“ pasakoja istoriją apie šešių žmonių gyvenimą Vokietijoje ir Turkijoje ir apie tai, kaip lemtingai susipina jų likimai. Vokietijos kino apdovanojimuose jis pelnė net keturis prizus. 2009 m. su savo filmu, šį karta komedija, „Sielos virtuvė“ kine įamžino Hamburgą.

Vokiškus filmus lydi sėkmė, kadangi jų nacionalinės istorijos bei diskusija kine su jomis, yra universalios temos. Tačiau medžiagos savo istorijoms filmų kūrėjai semiasi iš savo šalies vystymosi ir perversmų procesų bei iš savo biografijos.