Vokietija – knygų šalis: Kasmet išleidžianti arba perleidžianti beveik 95 000 knygų, ji yra viena iš knygų leidyboje pirmaujančių šalių pasaulyje. Kiekvienais metais spalio mėnesį vykstanti Tarptautinė Frankfurto knygų mugė yra neabejotinai svarbiausias leidybos pasaulio  atstovų susitikimas. Greta šio susitikimo poezijos šventės reputaciją tarp publikos pelnė mažesnė Leipcigo knygų mugė, vykstanti pavasarį. Po suvienijimo kaip literatūros centras ir tarptautinis leidyklų miestas (tarp jų Suhrkamp, Aufbau leidyklos) įsitvirtino Berlynas, kuriame gimsta metropolijos literatūra, ko Vokietijoje nebebuvo nuo Veimaro Respublikos žlugimo. Niekas tiksliai negali pasakyti, ar nupirktos knygos iš tikrųjų yra skaitomos, tačiau skaitymo aistra nedingo net ir interneto viešpatavimo laikais. Daug žmonių suplūsta į tokius renginius kaip festivalis LitCologne, poetų šventė Erlangene bei kitus literatūros festivalius. Vis dėlto Vokietijos knygų rinkoje milijoninius tiražus pasiekia tik nedaugelis autorių. Pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje bestselerių sąrašų pirmąsias vietas užėmė visame pasaulyje sėkmę pelnę autoriai. Tai Džoana Rouling, Denas Braunas, Kenas Foletas ir knygų vaikams autorė vokietė Kornelija Funkė. Šiaip ar taip tik pavienėms knygoms su ryžtingais literatūriniais tekstais pavyko užimti pirmąsias vietas. Greta Danielio Kėlmano bestselerio “Pasaulio matavimas” (2006 m.) tai yra Šarlotės Rošė romanas “Drėgnos vietos” (2008 m.), kuris sukėlė diskusijas apie moterų seksualumą bei vaidmenų pasiskirstymą ir labai gyvai parodė, kad literatūra stereotipiškai visuomenei svarbias temas gali nagrinėti aštriai, net jei jos yra labiau asmeninio nei politinio pobūdžio.

Su 2005 m. pirmą kartą paskirta Vokietijos knygų premija, kuri išrenka geriausią metų romaną ir orientuojasi į anglišką Booker Prize arba prancūzų Prix Goncourt, pavyko pretenzingą literatūrą sėkmingai parduoti skaitytojams. Vokietijos knygų premijos laimėtojams kartu su pinigine premija be kokių nors apribojimų tenka ir žiniasklaidos dėmesys; Julijos Frank šeimos istorija “Vidurdienio moteris” (2007 m.), Uvės Telkampo beveik tūkstančio puslapių epas apie žlungančią VDR  “Bokštas” (2008 m.) bei Katrin Šmidt autobiografinis romanas “Tu nemiršti” (2009 m.) daugelį mėnesių buvo bestselerių sąrašuose.

Nors keletas didžiųjų pokario epochos literatų, kaip antai Nobelio premijos laureatas Giunteris Grasas ar Martinas Valzeris, Hansas Magnusas Encensbergeris bei Zygfrydas Lencas vis dar rašo, iš jų naujų knygų kyla tik keletas kalbos formų impulsų. Po estetiškai novatoriškų pokario meto dešimtmečių ir socialinių analizių dešimtmečių, taip pat ir kalbos ir formų eksperimentų formuotos aštunto dešimtmečio literatūros, amžių sandūroje pastebimas sugrįžimas prie tradicinių pasakojimo formų, prie rafinuotai paprastai papasakotų istorijų (Judita Herman, Karėn Duvė). Greta meistriško pasakojimo žengia formų eksperimentas (Katarina Haker), įvairios kultūros migrantų (Feridunas Zaimoglu, Ilja Trojanovas) literatūrinės formos arba iš Rumunijos kilusios Hertos Miuler jokios mados nepaliesta iškalba. Po 2009 m. Nobelio literatūros premijos skyrimo ji buvo pastebėta ir už literatų rato ribų.

Tuo pačiu ribos tarp pretenzingos literatūros ir įdomiosios beletristikos pradėjo nykti. Jaunųjų autorių kūryboje dažnai bergždžiai ieškoma politinio ar moralinio kišimosi. Tačiau tariamai traukiantis į privatumą, nagrinėjamos būtent tokios temos, kurios visada buvo literatūros centre: Kaip individas susidoroja su visuomenės reikalavimais ir akiplėšiškumu? Kaip visuotinio ekonomiškumo dominavimas veikia individą? Šia prasme privatumas dabartinėje literatūroje vis dėlto yra politiškas.