Vokietijos, kaip žinomos muzikų tautos, reputacija vis dar remiasi tokiais vardais kaip Bachas, Bethovenas, Bramsas, Hendelis ir Richardas Štrausas. Studentai iš viso pasaulio plūsta į muzikos mokyklas Vokietijoje, muzikos mylėtojai lankosi festivaliuose: nuo Vagnerio festivalio Bairoite iki šiuolaikinės Muzikos dienų Donauešingene. Vokietijoje yra 80 valstybės finansuojamų muzikinių teatrų, kurių geriausieji yra Hamburge, Berlyne, Drezdene, Miunchene, Frankfurte prie Maino, Štutgarte ir Leipcige. Garsaus britų dirigento sero Simono Ratle vadovaujamas Berlyno filharmonijos orkestras yra geriausias iš 130 Vokietijos orkestrų. Frankfurto „Ensemble Modern“ yra esminis šiuolaikinės muzikos produkcijos variklis. Kasmet jis parengia apie 70 naujų kūrinių, iš kurių 20 būna premjeros. Greta tokių pasaulinio garso dirigentų kaip Kurtas Mazuras ar Christofas Ešenbachas, iškilo jaunosios kartos dirigentai Ingo Mecmacheris ir Christianas Tylemanas. Tarp atlikėjų vieni geriausių pasaulyje yra sopranas Valtraud Meier, baritonas Tomas Kvasthofas ir klarneto meistrė Sabine Meyer. Smuikininkė Anė-Sofi Mutter turi didžiulį pasisekimą ne tik tarp klasikos gerbėjų, o ir yra tiesiog pasaulinio garso žvaigždė iš Vokietijos.

Vokietijos elektroninės muzikos pionieriai, tokie kaip Karlheincas Štokhauzenas († 2007 m.) ir jo tradicinis antipodas, operos kompozitorius Hansas Verneris Hence, nuo XX amžiaus vidurio turi stiprią įtaką šiuolaikinės muzikos tendencijoms visame pasaulyje. Šiandien ši muzika pasireiškia plačia stilių įvairove: Heineris Gėbelsas sujungia muziką ir teatrą, o Helmutas Lachenmanas instrumentų išraiškos galimybes nuveda iki ekstremalumo. Volfgango Rimso pavyzdys parodo, kaip vystosi muzikos tendencijos, kad ją būtų įmanoma geriau suvokti.

Kitoje muzikos spektro pusėje jau daugelį metų sėkmė lydi populiariosios muzikos dainininką Herbertą Grenemeierį, jaučiantį laiko dvasią ir savo gerbėjų nuotaikas bei atliekantį dainas vokiečių kalba. Pankroko grupė „Die Toten Hosen“, heavy metal grupė „Rammstein“ bei paauglių grupė „Tokio Hotel“ priklauso ryškiausių Vokietijos žvaigždžių kategorijai. Pastaraisiais metais daugelis dainininkų, kaip antai Ksavieras Naidu („Söhne Mannheims“), sėkmingai išbando savo jėgas amerikietiško stiliaus soulo ir repo muzikinėse kryptyse. Būtent šioje scenoje žvaigždėmis tampa daug jaunų muzikų, kilusių ne iš Vokietijos, kaip antai Laitas Al-Dynas, Bušido, Kasandra Styn ir Adelis Tavilas. Grupės iš Berlyno „Wir sind Helden“ sėkmė paskatino jaunų vokiškų muzikos grupių kūrimosi bangą. „Pop akademijos“ Manheime įkūrimu pasireiškė  politinė valia, siekiant sustiprinti vokiškos populiariosios muzikos konkurencingumą.

Taip pat Vokietijos klubų scenos siūlo daug madingų vietų, visų pirma didmiesčiuose – Berlyne, Kelne, Frankfurte, Štutgarte ir Manheime. Aštunto dešimtmečio disko tendencijų, devinto dešimtmečio repo ir hiphopo muzikos bei dešimto dešimtmečio techno stiliaus dėka didžėjai išsilaisvino kaip garso menininkai bei gamintojai. Plokštelės „braižymas“, semplingas, remiksai bei kompiuterinė technika muzikos įrašus pavertė savo nuožiūra pakeičiama medžiaga metamuzikai. Svenas Vėtas, techno muzikos krikštatėvis, ir Paulas van Dykas – dvi vokiečių klubinės scenos žvaigždės.