Užsienio šalyse apie Vokietijos teatro sceną dažnai sakoma, kad ji esą įžūli ir narciziška. Tačiau tai yra teatras, kurio tinklas dažnai stebina. Ir provincijos miestuose yra menine prasme įdomių tris meno sritis – spektaklį, operą ir baletą – viejinančių teatrų, kurie daugiausiai priklauso repertuarinio teatro tipui, taigi, jų repertuare tuo pačiu metu yra keletas pjesių ir teatre paprastai dirba nuolatinė trupė. Bendrai Vokietijoje egzistuoja tankus valstybės ir miestų bei keliaujančių ir privačių teatrų tinklas. Vokietijoje šiai sistemai skiriama daug stimulo, dėmesio ir pinigų. Daugeliui tai prabanga, juo labiau, kad teatrai susigrąžina tik 10–15 proc. savo išlaidų. Tiesa, ši sistema jau seniai perkopė savo vystymosi kulminacinį tašką ir šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nes menas kartas nuo karto vertinamas materialiais poreikiais.

Peteris Šteinas, laikomas nepakartojamu vokiškojo teatro reiškiniu, pasaulinio garso režisierius, priešingai nei kiti teatralai, sukūrė savitą stilių, atpažįstamą pasikartojančių motyvų, temų ir autorių tęstinume. Tai atsiminimo teatras su inscenizacijos stiliumi, jaučiančiu įsipareigojimą tekstui. Ateinančios režisierių kartos veikėjai ir Peteris Šteinas, Klausas Peymanas, Berlyno Ensemble vadovas, ar Peteris Cadekas († 2009 m.) skirtingai suvokia šį pasaulį. Šiuolaikinis teatras šios kartos, kuri kūrė taip vadinamą režisūros teatrą, žodyno jau nebesupranta. Tokios sąvokos, kaip apšviesti, pamokyti, atverti bei įsikišti, šiandien skamba senoviškai. Publiką irgi jau nėra paprasta kažkuo šokiruoti. Į scenines provokacijas paprastai nereaguojama ir jos dažnai yra labiau įgudusiai išreikštos atakos prieš atgyvenusias klišes. Jaunų žmonių teatras jau nelaiko savęs avangardistiniu; jis ieško savarankiškų išraiškos formų. Šiuolaikinių autorių premjerų skaičius naujame tūkstantmetyje sparčiai išaugo. Jie atspindi visą šiuolaikinių vaizdavimo formų paletę, tradicinė pjesė susimaišo su pantomima, šokiu, filmų įtraukimu bei muzika ir formuoja vis naujus junginius, kuriems paprastai būdinga vadintis atviromis, improvizacinėmis pjesėmis, daugiausia „dramine instaliacija“ arba „sceniniu apdirbimu“.

Frankas Kastorfas, Berlyno teatro Freie Volksbühne direktorius, išardantis ir vėl naujai sudedantis tekstus, yra vienas jaunosios režisierių kartos pavyzdžių. Christofas Martaleris ir Christofas Šlingenzyfas taip pat atstovauja pakitusią teatro sąvoką ir naujų išraiškos galimybių, kurios atitinka globalizuotą kapitalizmą ir elektroninių  informacinių priemonių valdomą gyvenimo aplinką, ieškojimą. Michaelis Talheimeris, laikomas ekspertu, sugebančiu sudėtingo turinio kūrinyje susikoncentruoti į esmę. Arminas Petras, Martynas Kusej ar Rene Polešas yra sukūrę inscenizacijos formas, teikiančias pirmenybę stiliui; tradiciškai besilaikantys teksto vaizdavimo būdai jiems yra svetimi. Į tai vėl ir vėl krypsta kritikos strėlės, kurios tuo pačiu metu parodo, koks gyvas yra teatro paveikslas visų suskaldymų akivaizdoje.

Teatras turi jėgų ištverti tokius pjesių skaldytojus kaip Frankas Kastorfas ir greta to su džiaugsmu sutikti pedantiškas inscenizacines interpretacijas, kurios visiškai pasikliauja aktorių jėgomis. Įvairovę, apie kurią byloja kasmetinis Berlyno teatrų sąskrydis, iš vienos pusės galima vertinti kaip didelio bejėgiškumo išraišką, o iš kitos pusės ji atsako į pernelyg sudėtingos tapusios visuomeninės tikrovės problemas. Ši įvairovė yra laimėjimas gyvai ir įdomiai publikai, ji pateikia vis naują iš pažiūros žinomų tekstų suvokimą; ji gali trikdyti, erzinti, dominti ir kurti vis naujus mūsų gyvenimo paveikslus.