Džo Grėbelis

Vokietija turi savų žiniasklaidos ypatumų. Jiems priklauso federacinis kultūros bei radijo ir televizijos suverenitetas ir, palyginus su kitomis pasaulio šalimis, ne visur savaime suprantamas, Europos kontekste visiškai įprastas paralelinis visuomeninės ir privačios žiniasklaidos egzistavimas. Spaudos ir nuomonės laisvės srityje Vokietija tarptautiniu mastu užima labai geras pozicijas. Šalyje leidžiama ir nuomonių, ir informacijos įvairovė. Spauda nepriklauso nuo vyriausybių ar partijų, o labiau priklauso nuo privačių žiniasklaidos bendrovių. Vokietijoje, vykstant demokratizacijos procesams po Antrojo pasaulinio, buvo įvesta visuomeninė žiniasklaida pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį (BBC). Transliuotojai įsteigti kaip iš mokesčių finansuojamos institucijos (kitaip tariant, valstybei pavaldi įstaiga). Devintame dešimtmetyje atsirado privatūs transliuotojai.

Spaudos ir nuomonės laisvė Vokietijoje yra Konstitucijos ginama vertybė. Konstitucinis spaudos ir komunikacijų laisvės suvokimas įtvirtintas Pagrindinio įstatymo 5 straipsnyje: „Kiekvienas turi teisę reikšti ir skleisti savo nuomonę žodžiu, raštu ir vaizdu bei netrukdomai naudotis visais prieinamais informacijos šaltiniais. (...) Cenzūros negali būti.“

Vokietijos žiniasklaidos struktūrą paaiškina specifinės naujausios Vokietijos istorijos sąlygos. Vokietija XX amžiaus permainas išgyveno mažiau nei kas 30 metų taktu – demokratizacija, Pirmasis pasaulinis karas, Veimaro Respublika, Trečiasis Reichas ir Antrasis pasaulinis karas, Rytų-Vakarų konfliktas ir šaltasis karas, studentų maištai ir šalies suvienijimas – visi šie įvykiai buvo susiję su žiniasklaida, beje, be masinių informacijos priemonių jie būtų buvę neįsivaizduojami.