Federacinė Vokietijos valstybė yra sudėtingas darinys, susidedantis iš centrinės Federacijos valdžios ir 16 žemių. Pagrindinis įstatymas apibrėžia valdžių kompetencijas, už kokius reikalus yra atsakinga federalinė valdžia ir už kokius žemės. Šiuo požiūriu Vokietijos federacinės valstybės sistema panaši į kitų federacinių valstybių sistemas. Valstybinis Vokietijos gyvenimas grindžiamas federaliniais įstatymais.
Piliečiai pagal Subsidiarumo principą savo reikalus tvarko žemių įstaigose ar municipalinėse administracijose, veikiančiose žemių pavedimu. Tuo Pagrindinis įstatymas stengiasi suderinti centralizuotos valstybės ir federacinės valstybės pranašumus. Kitų federacinių valstybių piliečiai kasdieniniame gyvenime kur kas dažniau susiduria su federalinės valdžios atstovais. Pagrindinis įstatymas reikalauja, kad visoje Vokietijoje būtų panašios gyvenimo sąlygos. Šias gyvenimo sąlygas iš esmės nustato ekonomikos ir socialinė politika. Vokietijos finansų konstitucija suteikia žemėms žymią veiksmų laisvę finansuojant jų darbus. Visus didžiausias įplaukas užtikrinančius pajamų mokesčius reguliuoja federaliniai įstatymai, tačiau jiems turi pritarti žemių atstovai – Bundesratas.
Viena šių mokesčių dalis skirta vien tik Federacijai arba žemėms, o kita dalis, o ypač daugiausiai pajamų duodantys mokesčiai, padalinami tarp Federacijos bei žemių. Šiuo požiūriu federacinė Vokietijos valstybė yra panaši į centralizuotą valstybę. Nežiūrint to, žemės kontroliuoja didžiąją dalį visos valstybės administracijos pajėgumo. Tad Vokietijos administracijoje vyrauja federalistiniai elementai. Žemių administracijos iš vienos pusės vykdo atitinkamus žemių įstatymus. Tačiau jos vykdo ir daugumą federalinių įstatymų.
Praeityje dėl Federacijos žemėms patikėtų užduočių daugelis žemių smarkiai įsiskolino. 2009 m. buvo priimtas konstitucijos pakeitimas, kuriuos joms nuo 2020 m. draudžiama imti daugiau kreditų ir nuo 2016 m. – su sąlyga dėl ekonomikos krizės situacijos- leistinas Federacijos įsiskolinimas negali viršyti 0,35 proc. bendrojo vidaus produkto (skolų stabdys). Tris bendravalstybines užduotis žemės vykdo savarankiškai: mokyklų ir aukštųjų mokyklų reikalus, vidinio saugumo klausimus, įskaitant policiją, bei municipalinę savivaldą. Plačiomis Bundesrato teisėmis, dalyvaujant priimant politinius sprendimus, žemėms lyg ir kompensuojama už federalinės valdžios pirmenybę, leidžiant įstatymus.