Federalinis Kancleris yra vienintelis renkamas Federalinės Vyriausybės narys. Konstitucija jam suteikia teisę, pačiam išsirinkti, kokie ministrai vadovaus svarbiausioms politinėms įstaigoms. Kancleris taip pat nusprendžia, kiek bus ministerijų, ir apibrėžia jų veiklos sritis. Jam priklauso direktyvų kompetencija. Tai reiškia, kad Kancleris turi teisę, nustatyti įpareigojančias Vyriausybės politikos gaires. Šie įgaliojimai Federaliniam Kancleriui suteikia pilną valdymo instrumentų arsenalą, kuris prezidentinėse demokratinėse valstybėse prilygsta prezidento galiai.

Parlamentinė Taryba, 1949 m. priėmusi Pagrindinį įstatymą, Federalinio Kanclerio pavyzdžiu matė Didžiosios Britanijos Premjerą. Jam priklauso lygiai tokios pačios galios priemonės, kaip ir Kancleriui, tačiau iš tiesų britų Premjeras turi kur kas daugiau galios nei Federalinis Kancleris. Didžiosios Britanijos parlamentinėje sistemoje visuomet valdo tik viena partija, nes britų mažoritarinė rinkimų sistema proteguoja stipriausią partiją. Bundestage dažniausiai nė viena partija neturi daugumos. Taigi, Federalinio Kanclerio rinkimams paprastai būna reikalinga koalicija.

Prieš Federalinio Kanclerio rinkimus vyksta išsamios partijų, planuojančių sudaryti koalicinę Vyriausybę, konsultacijos. Konsultacijų metų konkrečiai nusprendžiama, kaip partijos tarpusavyje pasidalins ministerijas, kokios ministerijos bus paliktos dirbti toliau ir kokios turėtų būti sukurtos naujai. Stipresniajai vyriausybinės sąjungos partijai suteikiama teisė teikti Federalinio Kanclerio kandidatūrą. Toliau partijos susitaria dėl savo planų, kuriuos jos ketina įgyvendinti artimiausiais metais. Šių koalicinių derybų rezultatai užfiksuojami koalicijos sutartyje. Federalinis Kancleris renkamas tik pasibaigus šioms derybų procedūroms. Derybomis tarp vyriausybinių partijų parengiami Federalinės Vyriausybės sprendimai ir sekamas jų įgyvendinimas. Jei dar iki eilinių Bundestago rinkimų tarp partijų išsenka bendrų politinių tikslų atsargos, iškyla Federalinio Kanclerio atleidimo klausimas.

Konstruktyvaus balsavimo dėl nepasitikėjimo keliu atleidus pareigas einantį Federalinį Kanclerį, tuo pačiu metu turi būti išrinktas naujas Federalinis Kancleris. Toks puolamasis parlamentinio pasitikėjimo nutraukimas verčia Bundestage atstovaujamas partijas dar prieš Federalinio Kanclerio nuvertimą suburti naują, galinčią sėkmingai dirbti, Vyriausybės daugumą. Nuversti Vokietijos Federalinį Kanclerį buvo bandoma tik du kartus. Tai padaryti pavyko tik vieną kartą, 1982 m.: buvo pareikštas nepasitikėjimas tuometiniu kancleriu Helmutu Šmidtu (SPD) ir vietoj jo išrinktas Helmutas Kolis (CDU).

Tačiau ir Federalinis Kancleris bet kada gali Bundestage iškelti pasitikėjimo klausimą, tam, kad pasitikrintų, ar jį vis dar besąlygiškai palaiko vyriausybinės partijos. Jei Federalinis Kancleris šį balsavimą dėl pasitikėjimo pralaimi, tai reiškia, kad dalis valdančiosios daugumos nuo jo nusisuko, tada Federalinis Prezidentas turi priimti sprendimą, ar paleisti Bundestagą ir skelbti pirmalaikius rinkimus. Tačiau Federalinis Prezidentas taip pat gali paraginti Bundestage atstovaujamas partijas, pabandyti sukurti naują Vyriausybę.

Federacinės Respublikos istorijoje nėra buvę tikro pralaimėjimo balsuojant dėl pasitikėjimo Federaliniu Kancleriu. Tačiau tris kartus dėl pralaimėjimo buvo sutarta iš anksto: valdančiųjų partijų deputatai ar ministrai susilaikė balsavimo metu, kad Vyriausybė griūtų (1972, 1982 ir 2005 m.). Šis kelias buvo pasirinktas, norint surengti pirmalaikius rinkimus, kurie pagal Konstituciją negalėtų būti rengiami, nepasibaigus kadencijai. Šiuo keliu, kuris juridiškai nėra neginčijamas, įmanoma žengti tik sulaukus Federalinio Prezidento pritarimo.