Pagrindinis įstatymas politinėms partijoms suteikia užduotį padėti formuoti tautos politinę valią. Taigi, kandidatų iškėlimas į politinius postus ir rinkiminių kampanijų organizavimas įgyja konstitucinės užduoties statusą. Dėl to valstybė partijoms kompensuoja dalį jų rinkimų kampanijų išlaidų. Vokietija buvo pirma šalis, įvedusi Rinkiminių kampanijų išlaidų padengimą. Šiandien šis reiškinys būdingas daugumai demokratinių šalių. Pagal Pagrindinį įstatymą politinės partijos privalo būti kuriamos demokratiniais principais (demokratiška narystė). Iš partijų tikimasi, kad jos pripažins demokratinę valstybės santvarką.

Partijos, kurių demokratiniai įsitikinimai kelia abejonių, Federalinės Vyriausybės reikalavimu gali, tačiau neprivalo, būti uždraustos. Jei Federalinė Vyriausybė mano, kad partija turi būti uždrausta, nes kelia grėsmę demokratinei sistemai, ji gali tik pareikalauti partiją uždrausti. Sprendimą dėl uždraudimo priima tik Federalinis Konstitucinis Teismas. Tuo užkertama galimybė, kad valdančiosios partijos galėtų uždrausti kokią nors partiją, kuri trukdytų joms politinėje konkurencinėje kovoje. Federacinės Respublikos istorijoje yra buvę tik keletas procesų dėl uždraudimo ir dar mažiau sprendimų dėl partijų uždraudimo. Nors Pagrindinis įstatymas ir suteikia partijoms privilegijų, partijos iš esmės lieka visuomenės išraiškos formomis. Jos atsako už nesėkmes rinkimuose, narių nutekėjimą į kitas partijas, nesutarimus personalo ir dalykiniais klausimais ir kitokią riziką.

Partinę Vokietijos sistemą lengva apžvelgti. 9-tame dešimtmetyje įkūrus Žaliųjų partiją ir prisijungus Vokietijos vieningosios socialistų partijos SED partijos pasekėjai iš ilgus metus egzistavusios trijų partijų sistemos po 1990 m. sujungimo susidarė stabili penkių partijų sąjunga. Greta liaudies partijų CDU/CSU ir SPD 2009 m. rinkimuose ir „mažosios" partijos surinko dviženklį rinkėjų balsų procentą. CDU/CSU, priklausančios europinei krikščionių demokratų partijų šeimai, visoje Vokietijoje – išskyrus Bavariją – veikia Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vardu. Federacinėje Bavarijos žemėje CDU savo atstovavimą perleidžia glaudžiai su ja susijusiai Krikščionių socialinei sąjungai (CSU). Abiejų partijų deputatai Bundestage tvirtai susijungę į bendrą frakciją.

Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) yra antroji stipri Vokietijos partinės sistemos jėga. Ji priklauso europinei socialdemokratų ir demokratiškųjų socialistų partijų šeimai. CDU/CSU ir SPD iš principo remia socialinę valstybės santvarką. CDU/CSU daugiau pritraukia savarankiškai dirbančiųjų bei verslininkų sluoksnius, o SPD artimesnė profsąjungoms.

Laisvoji demokratų partija (FDP) priklauso liberalių Europos partijų šeimai. Jos politinis credo skelbia kiek įmanoma mažesnį valstybės kišimąsi į rinką. FDP remia visų pirma daugiau uždirbantys ir labiau išsilavinę rinkėjai.

Žalieji priklauso europinei žaliųjų ir ekologinių partijų šeimai. Būdingas jų programos bruožas yra rinkos ekonomikos derinimas su valstybės kontroliuojamais gamtos ir aplinkos apsaugos principais. Ši partija taip pat atstovauja geriau uždirbančius ir labiau išsilavinusius rinkėjus. Kairioji partija yra jauniausia Vokietijos politinė jėga reikšmingiausių partijų tarpe. Ją labiausiai remia penkiose federacinėse žemėse, kurios prisijungė, suvienijus Federacinę Respubliką. Tačiau šiuo metu ir kitų žemių parlamentuose ji turi savo atstovų. Partijos, kurios didžiausias siekis yra socialinis teisingumas, pagrindinė konkurentė yra visų pirma SPD.