Vokietija – daugiausiai gyventojų turinti Europos Sąjungos šalis. Vokietijos teritorijoje gyvena 82 mln. žmonių, beveik šeštadalis jų – Rytų Vokietijoje (buvusios VDR teritorijoje). Visų pirma Vokietijos šiaurėje ir rytuose gyvena danų, fryzų tautinės mažumos, Vokietijos sinti ir romai bei sorbai. Kiekviena jų turi savo kultūrą, kalbą, istoriją ir tapatumą.

Vokietijos ekonomika nuo pokario bumo šeštajame dešimtmetyje laikų negali išsiversti be darbo imigrantų. Dauguma tuomet vadintų „gastarbeiterių“ sugrįžo į savo gimtines, Pietų ir Pietryčių Europos valstybes, tačiau nemažai jų liko gyventi ir dirbti Vokietijoje. Čia liko ir daugelis vėliau atvykusių turkų imigrantų. Vokietija pamažu iš „gastarbeiterių“ šalies tapo šalimi su valdoma migracija. Antrą didelę imigrantų grupę sudaro vokiečių kilmės persikėlėliai, nuo seno gyvenę buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, Rumunijoje ir Lenkijoje ir, ypatingai po komunistinių sistemų griūties, grįžtantys į Vokietiją.

Šios dvi imigrantų bangos nulėmė tai, kad devintajame dešimtmetyje imigrantų skaičius vienam gyventojui Vokietijoje buvo žymiai didesnis nei tradicinėse imigracijos šalyse, kaip JAV, Kanada ar Australija. Šiuo metu Vokietijoje gyvena daugiau nei 15 mln. iš kitur kilusių žmonių. Pagal Federalinės statistikos tarnybos apibrėžimą jiems priskiriami asmenys, kurie į Vokietiją imigravo bei gimusieji Vokietijoje, kurių bent vienas iš tėvų yra atvykęs iš kitur. Apie 7 mln. jų yra užsieniečiai, beveik 8 mln. gavo Vokietijos pilietybę (buvo natūralizuoti arba kadangi jie priskiriami prie 4 mln. vokiečių kilmės persikėlėlių). Po persikėlėlių didžiausią grupę Vokietijoje sudaro imigrantai iš Turkijos. Jų Vokietijoje gyvena apie 2,5 mln. Kiti 1,5 mln. atvyko iš buvusios Jugoslavijos ar iš po jos žlugimo naujai susikūrusių valstybių. Spėjama, kad Vokietijoje gyvena apie 4 mln. musulmonų.

Dauguma imigrantų dirba nekvalifikuotus darbus, kadangi Vokietija samdė darbo jėgą paprastiems darbams dirbti. Studija parodė, kad imigrantų šeimoms Vokietijoje sunkiai sekasi kelti savo socialinius įgūdžius bei gerinti savo ekonominę padėtį. Tačiau per praėjusius du dešimtmečius integracijos srityje buvo padaryta didelė pažanga: įstatymiškai palengvintos Vokietijos pilietybės įgijimo sąlygos, tarp imigrantų ir vokiečių užsimezgė intensyvesni ryšiai, o etnokultūrinė įvairovė vertinama vis palankiau. 2005 m. įsigaliojęs imigracijos įstatymas pirmą kartą sukūrė plačią įstatyminę bazę, apimančią visas imigracijos politikos sritis.

Federalinė Vyriausybė iš kitur atvykusių žmonių integracijoje regi esminę savo darbo užduotį. Svarbiausią vietą čia užima integracija į darbo rinką, o kalbos žinių skatinimas, švietimas laikomi raktu į integraciją. Nuo 2006 m. Federalinė kanclerė Angela Merkel kiekvienais metais kviečia į Integracijos viršūnių susitikimą su visų integracijai reikšmingų visuomenės grupių atstovais, įskaitant imigrantų organizacijas. Reguliariai tikrinama, kaip įgyvendinamas svarbiausias pirmojo susitikimo rezultatas – 2007m. Nacionalinis integracijos planas. Plane numatyti konkretūs tikslai bei daugiau nei 400 valstybinių, ekonominių bei visuomeninių priemonių: Pagal jas kuriamas „švietimo krikštatėvių“ tinklas; ligi šiol jame dalyvavo daugiau nei 5000 „krikštatėvių“, kurie padeda vaikams ir jaunuoliams iš imigrantų šeimų mokykloje ir įgyjant profesiją. Prie „Įvairovės chartijos“ prisijungė daugiau nei 500 įmonių ir visuomeninių organizacijų, vienijančių virš 4 mln. darbuotojų. Jie įvairovę suvokia kaip galimybę ir, be to, įsipareigojo iš kitur atvykusiems  jaunuoliams suteikti geresnes galimybes įgyjant išsilavinimą.